Šį patarimą girdžiu nuolat. Jį kartoja kursų reklamos, vadovėliai, socialinių tinklų „ekspertai“, o kartais ir patys mokiniai. Atrodo, kad jei tik pavyktų persilaužti ir pradėti mąstyti angliškai, kalbos mokytis nebereikėtų.
Niekada netikėjau, kad galima išmokti mąstyti kita kalba, o ir pedagoginė bei filologinė nuojauta man sakė, jog tai neįgyvendinamas pažadas. Vis dėlto nusprendžiau pasidomėti, ką apie tai sako mokslas. Mano rasti tyrimai patvirtino tai, ką jau seniai pastebiu mokydama kitus ir pati mokydamasi kalbų.
Ar mes apskritai mąstome kažkuria kalba?
Dažnai manome, kad mintys – tai tylus kalbėjimas galvoje. Tačiau psichologas Russellas Hurlburtas su kolegomis daugelį metų tyrė, ką žmonės iš tiesų patiria savo viduje. Tyrimo dalyviai nešiojosi signalą skleidžiantį prietaisą ir, jam supypsėjus, užrašydavo, kas tuo metu vyko jų galvoje.
Paaiškėjo, kad mūsų vidinė patirtis neapsiriboja žodžiais ar sakiniais. Dalyviai minėjo vaizdus, jausmus, jutiminius pojūčius ir vadinamąjį nesimbolinį mąstymą – mintis, kurių nepatiriame nei kaip žodžių, nei kaip vaizdų. Be to, žmonių patirtys labai skyrėsi: viename tyrime kai kurie dalyviai neužfiksavo nė vieno vidinio kalbėjimo atvejo, o kiti jį patyrė trimis iš keturių stebėtų momentų.
Taigi nemaža dalis mūsų mąstymo vyksta ne lietuviškai ar angliškai, o apskritai be kalbos.
Gimtoji kalba niekur nedingsta
2007 m. mokslininkai Guillaume’as Thierry ir Yan Jing Wu tyrė žmones, kurių gimtoji kalba buvo kinų, o anglų kalbą jie mokėjo gerai. Dalyviai skaitė angliškus žodžius ir vertino jų reikšminį ryšį, nežinodami, kad kai kurios žodžių poros kinų kalboje turėjo bendrą rašmenį.
Nors šis paslėptas ryšys atsakymams įtakos neturėjo, jį užfiksavo smegenų veiklos matavimai. Vadinasi, skaitant angliškai gimtosios kalbos atitikmenys buvo aktyvuojami automatiškai ir nesąmoningai. Tyrėjai padarė išvadą, kad gimtosios kalbos aktyvacija yra natūrali antrosios kalbos supratimo dalis.
Taigi lietuvių kalbos „išjungti“ neįmanoma ir to visai nereikia.
Vidinis dialogas dažniausiai vyksta gimtąja kalba
Kalbininkas Jeanas-Marcas Dewaele’as apklausė 1 454 kelias kalbas mokančius suaugusiuosius. Jis nustatė, kad vėliau išmoktas kalbas žmonės rečiau naudoja vidiniam dialogui nei kasdieniam bendravimui, o apmąstydami jausmus – dar rečiau.
Vis dėlto, gerėjant kalbos mokėjimui, dažniau ją vartojant ir ilgiau gyvenant tarp jos vartotojų, ji vis dažniau persikelia ir į vidinį dialogą. Šis pokytis paprastai vyksta natūraliai, per daugelį metų, ypač gyvenant užsienyje. Tai nėra įgūdis, kurį galima greitai įgyti kursuose ar atliekant pratimus, todėl tokius pažadus vertėtų vertinti atsargiai.
Kodėl mano kursuose verčiame iš lietuvių kalbos
Jei mokantis anglų ar kitos užsienio kalbos gimtoji kalba vis tiek dalyvauja, nėra prasmės apsimesti, kad jos nereikia.
Mano kursuose mokiniai verčia mano pačios, o ne ChatGPT sukurtus sakinius ir tekstus iš lietuvių kalbos į anglų kalbą, nes gerai abi kalbas išmanantis žmogus tiksliausiai pastebi jų skirtumus. Užuot pildę tarpus, rinkęsi atsakymus ar jungę paruoštas dalis, mokiniai patys suformuluoja mintį ir ją išreiškia. Taip aiškiai atsiskleidžia, kodėl lietuviško sakinio sandara dažnai nesutampa su angliška. Pavyzdžiui, „Kiek tau metų?“ verčiame How old are you?, o pažodžiui tai reikštų „Kokio senumo tu esi?“. Lietuviškai sakome „Gyvenu Vilniuje“, „Gyvenu Vilniuje penkerius metus“ ir „Laikinai gyvenu Vilniuje“, visur vartodami tą patį esamąjį laiką. Angliškai šioms reikšmėms reikia skirtingų laikų: I live in Vilnius; I have lived in Vilnius for five years arba I have been living in Vilnius for five years; I am living in Vilnius at the moment.
Arba, lietuvių kalboje nėra artikelių, todėl verčiant kaskart reikia nuspręsti, ar vartoti a, the, ar artikelio visai nereikia. Lietuvių kalbos žodžių tvarka gana laisva, o anglų kalboje – daug griežtesnė. Skaitant ar klausantis šių skirtumų galima nepastebėti, nes prasmė vis tiek suprantama. Tačiau kuriant sakinį savarankiškai jie tampa akivaizdūs.
Daugelyje vadovėlių mokinys tik pasirenka teisingą atsakymą arba įrašo žodį į paruoštą sakinį. Tokie pratimai naudingi, tačiau didžiąją darbo dalį jau būna atlikęs pratimo autorius: sakinys ir jo struktūra pateikti, dažnai nurodyti ir galimi atsakymai. Mokinys atpažįsta, bet pats nekuria, todėl lavina daugiausia pasyvų kalbos supratimą. Tikrame pokalbyje paruoštų sakinių negauname, o viską turime suformuluoti patys.
Kurdami sakinį turime patys pasirinkti laiką, žodžių tvarką, prielinksnį ir artikelį. Taip ugdomas gebėjimas kalbą vartoti savarankiškai. Tai patvirtina ir tyrimai. Kalbininkė Merrill Swain pastebėjo, kad tekstą galima suprasti beveik neanalizuojant gramatikos, tačiau kuriant sakinį tenka sutelkti dėmesį į jo formą ir pastebėti savo žinių spragas. Batios Laufer ir Nany Girsai tyrimas taip pat parodė, kad mokiniai, kurie lygino anglų kalbą su gimtąja ir vertė, žodžius bei junginius išmoko geriau nei besimokiusieji be gimtosios kalbos.
Išbandykite patys
Pasirinkite ilgesnę angliško ar kita mokoma kalba parašyto teksto pastraipą, kurią gerai suprantate. Išverskite ją į lietuvių kalbą ir vertimą užrašykite. Tada paslėpkite originalą ir savo lietuvišką tekstą išverskite atgal į anglų ar kitą kalbą. Taip aiškiai pajusite skirtumą tarp to, ką suprantate, ir to, ką gebate pasakyti patys. Nors originalo žodžius jau būsite matę, išversti tekstą atgal vis tiek bus gerokai sunkiau.
Ką iš tiesų verta lavinti?
Sakydami, kad nori išmokti galvoti angliškai, žmonės dažniausiai siekia kalbėti sklandžiai, neieškodami kiekvieno žodžio, kad sakiniai dėliotųsi taip pat natūraliai kaip gimtąja kalba. Tai vadinama automatiškumu. Tačiau net ir tada, kai frazės bei struktūros vartojamos beveik automatiškai ir atrodo, kad nebeverčiame, gimtoji kalba vis tiek dalyvauja šiame procese. Automatiškumas atsiranda ne mėginant mąstyti angliškai, o nuosekliai ir daug kartų savarankiškai kuriant sakinius, tekstus, kalbą.
Pabaigai
Pažadas išmokti mąstyti angliškai vilioja greitu rezultatu, nors kalbos mokymasis reikalauja nuoseklaus darbo. Tyrimai rodo, kad nemaža dalis mąstymo vyksta be žodžių, gimtoji kalba išlieka aktyvi net gerai mokant kitą kalbą, o vidinis dialogas vis tiek dažniausiai vyksta pirmąja išmokta kalba.
Todėl, jei mintyse vis dar verčiate, savęs dėl to nekaltinkite, nes tai yra natūrali daugiakalbio mąstymo dalis. Užuot slopinę gimtąją kalbą, pasitelkite ją sąmoningai: lyginkite kalbas, pastebėkite skirtumus ir savarankiškai kurkite kuo daugiau sakinių. Taip kalbėjimas pamažu taps greitesnis ir laisvesnis. Gimtoji kalba yra pagrindas mokantis anglų ar bet kurios kitos užsienio kalbos.
Norite šį principą išbandyti praktiškai? Susipažinkite su mano kursais.
Šaltiniai:
- Heavey, C. L., & Hurlburt, R. T. (2008). The phenomena of inner experience. Consciousness and Cognition, 17(3), 798–810.
- Hurlburt, R. T., Heavey, C. L., & Kelsey, J. M. (2013). Toward a phenomenology of inner speaking. Consciousness and Cognition, 22(4), 1477–1494.
- Thierry, G., & Wu, Y. J. (2007). Brain potentials reveal unconscious translation during foreign-language comprehension. Proceedings of the National Academy of Sciences, 104(30), 12530–12535.
- Dewaele, J.-M. (2015). From obscure echo to language of the heart: Multilinguals’ language choices for (emotional) inner speech. Journal of Pragmatics, 87, 1–17.
- Swain, M. (1985). Communicative competence: Some roles of comprehensible input and comprehensible output in its development. In S. Gass & C. Madden (Eds.), Input in Second Language Acquisition (pp. 235–253). Newbury House.
- Laufer, B., & Girsai, N. (2008). Form-focused instruction in second language vocabulary learning: A case for contrastive analysis and translation. Applied Linguistics, 29(4), 694–716.